Vos tik pradėję lankyti darželį mažyliai patiria ne tik adaptacijos sunkumų, bet ir ima dažniau sirguliuoti. Tėvai dažnai kaltina vieni kitus ir imasi seklio vaidmens, žiūrėk, vienas atvedė sloguojantį, kitas – kosintį, ir užkrėtė kitus. Auklėtojos dažną argumentą atremia, kad pirmais metais turi „susirinkti“ ligas. Dar kiti liepia stiprinti imunitetą. Serga ir tie vaikai, kurie niekur nėjo, su niekuo nekontaktavo, bet netikėtai susirgo. Kaip yra iš tiesų, pasakyti sunku, tačiau šįkart apie tai, kur ir kaip užsikrečiama, susergama ir kokia turėtų būti pirmoji pagalba.

Konsultuoja vaikų gydytoja, pulmonologė alergologė Indrė Plėštytė-Būtienė/

Niekur nėjo, bet susirgo

„Nosį krapštantis mažylis tiesiogiai mums parodo, kur yra netvarka. Išdžiūvusi gleivinė, užsikimšusi nosis – visa tai reiškia, kad liga ne už kalnų. Sutriko gleivinės veikla – sutriko apsauga nuo mikrobų. Virusų apstu aplinkoje ir mūsų kvėpavimo takuose. Vienais mes tyliai atsikratome, apie kitus su „fanfaromis“ (čiauduliu, kosuliu, sloga) visiems pasakojame“, – sako gydytoja Indrė Plėštytė-Būtienė. Anot medikės, visai nesunku suprasti, kodėl – niekur nėjęs iš namų ir nekontaktavęs su aplinkiniais – vaikas susirgo. Ligą jam parnešė mama arba tėtis, nes pakanka įkvėpti virusą darbe, parduotuvėje, lifte. Virusais, lyg lauktuvėmis, nekantraujame pasidalinti tik įžengę pro duris. Žinau, kaip grįžus norisi mažylius išbučiuoti ir priglausti kuo greičiau. Virusams toks meilumas – puiki galimybė plisti. Kalbant virusai pasklinda per 1–2 metrus. Ir oro lašeliai su virusais nusėda ant mažylių. Ką jau kalbėti apie bučinius – ypatingas mikrobų dalybas. Todėl vertėtų vos įžengus į namus, nepulti kyloti, glėbesčiuoti mažylių, kad ir kaip būtumėte per dieną jų pasiilgę. Geriausia, jei iš pradžių nusiplautumėte rankas, persirengtumėte, o tik tada eitumėte pas vaikus. Jei jaučiate, kad peršti gerklę ar bėga nosis – ją išsipūskite, sučiulpkite pastilę, grynu oru pakvėpuokite, imbierą ar česnaką pakramtykite. Jeigu norite mažyliui įteikti kokią dovanėlę, pamąstykite, kad tą žaisliuką parduotuvėje čiupinėjo ne vienas žmogus. Gydytojos patarimas, verčiau grįžus keletą minučių pažaiskite slėpynių. Bent tol, kol mažylio imuninė sistema nebebus tokia smalsi ir imli visiems virusams ir galimoms bakterijoms, kurias parnešate. Beje, kaukės ir pirštinės, kurios mums taip pabodo per karantiną, yra visai nebloga apsauga viešose vietose, ypač jei namuose yra mažametis. Jas dėvėdami viešumoje, gerokai sumažinsite riziką parnešti savo mažyliui kokią „dovanėlę“.

Nosį plauti saikingai

Jei jau „prikibo“ nenaudėlė sloga, pirmoji pagalba yra pati lengviausia procedūra – nosies plovimas. „Noriu priminti, kad ir kaip tikėtumėte, kad slogą gydote, jokie vaistai įprastos virusinės slogos neišgydys. O nosies plovimas simptomus sumažins, pašalins sekretą ir jums reikės rečiau valyti varvančius vaikui snargliukus, bet slogos nepanaikins“, – primena vaikų gydytoja. Taip pat medikė sako, kad reikėtų jausti saiką ir nepersistengti. Jei nuolatinis rankų plovimas gali būti palaikytas obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, tai gal ir nosies pernelyg dažnas plovimas – sutrikimas? „Žinoma, reikia įvertinti su kokiais tirpalais plauname, bet paprastai sakau – kas kartą, kai plaunate nosį vaikui, su tuo sūriu tirpalu sau veidą prauskite. Kas bus? Jei kaskart, sąžiningai bandydami viską iš nosies „pakampių“ išvalyti, sau primintumėme, jog tai tolygu ką tik nuprausto veido trynimui druska su šiurkščiu rankšluosčiu, tai tikrai to nebedarytume“, – sako pulmonologė. Valyti reikėtų labai švelniai, tuomet nereikės ieškoti priežasčių, kodėl skaidri sloga nesibaigia – nes visa gleivinė sudirginta.

Paklausta, kaip tinkamai valyti vaikui nosytę, gydytoja juokauja, kad svarbiausia – nepaskandinti. Skysčio kiekis turėtų priklausyti nuo norimo rezultato – jei tik sudrėkinti, pakanka purkštelėjimo, jei nuplauti nosiarykle tekantį sekretą – gausiau, kad vaikas nurytų vandenuką. O kiek kartų per dieną galima, parašyta informaciniame lapelyje. Beje, valant nosį, mažylio galvytę reikėtų kiek aukščiau kilstelti – taip bus apsaugotos ausys,  kad nepribėgtų skysčių.

Pulmonologė primena, kad reikėtų atkreipti dėmesį, jog nosies plovimui skirti tirpalai būna izotoniniai ir hipertoniniai, priklausomai nuo druskų koncentracijos juose. Kada kokį naudoti, priklauso nuo to, ko siekiama – ar tik išplauti nosį (izotoniniu), ar ir dezinfekuoti, sumažinti paburkimą, uždegimą (hipertoniniu).

Anot pašnekovės, geriausias vaistas nuo kosulio visai šeimai – kuo dažniau ir ilgiau būti gamtoje. „Ir nebijokite pakosčiojimų, kaip tik giliai kvėpuokite ir pravalykite ne tik plaučius, bet ir mintis. Ir gana bijoti, kad nuo gryno oro vaikai susirgs“, – sako I. Plėštytė-Būtienė.

Kosulio analizė

Svarbu kaip ir iš kur atsirado kosulys. Reikėtų šiek tiek paanalizuoti. Buvo sloga, karščiavimas ir vėliau tik kosulys liko? Tuomet aišku, kad tai yra infekcija. Kuo intensyviau sergame, tuo ilgiau kosėjame. Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko nusiraminti. Vaikų gydytoja kosulio trukmę išradingai palygina su tvarkymosi procesu: „Juk po išdaigų kambarius ne vienodu tempu tvarkomės. Ir kuo mažesnis vaikas, tuo ilgiau gali užsitęsti. Tai gerokai sunkesnis darbas, nei viską suversti. Reikia griežto poilsio ir darbo režimo. Ir vienintelis sąjungininkas čia – laikas“, – sako I. Plėštytė-Būtienė. Deja, papildomi sirupai, pastilės kūno nesutvarkys. Kaip tik – tai gali tapti papildomomis „šiukšlėmis“ vaikui. Normali kosulio trukmė yra 4–8 savaitės. Tik jis turi rimti, o ne dažnėti.

Paros laikas – svarbus

Vertėtų atkreipti dėmesį, kuriuo paros metu kosulys aplanko. Rytinis kosulys, ypač jei vaikas naktį knarkė, pro burną kvėpavo, gali sufleruoti apie adenoidų išvešėjimą. „Adenoidai – tai limfinio audinio sankaupos giliai nosyje. Jei kakle limfmazgiuose darbas virte verda ir „gaminasi“ imuninės ląstelės, tai ir adenoiduose tas pats. Kuo dažniau vaikas serga, tuo labiau didėja limfocitų „kareivinės“ – vaikui ne tik sunku kvėpuoti pro nosį, sunku ir nosyje esančius virusus pašalinti“, – teigia vaikų gydytoja. Tokia nosis yra visiškai neapsaugota nuo mikrobų: išsižiodamas vaikas atidaro vartus į kvėpavimo takus – virusams, bakterijoms ar dulkėms. O kažkas juk turi užsidaryti, kad apsigintų – ir neretai tai būna bronchai. Užspazmuoja, užburksta ir prasideda: „mums įtarė astmą“ ir (arba) „bet nepatvirtino“, arba „mes netikime“.  Ir tada dažniausiai bus taip – šiek tiek pailsėjęs mažylis rytais bandys išvalyti, iškosėti ar iščiaudėti kvėpavimo takuose esančius „svečius“ ir… bus nuvežtas į darželį. Deja, vėl tik kelioms dienoms.

Kuomet vaikų gydytojos pulmonologės alergologės klausia, kaip padėti vaikui, ji atsako: „Nebus mikrobų, nesirgs vaikas ir nurims šurmulys „kareivinėse“. Arba galima tiesiog nekreipti dėmesio – vis tiek kažkada vaiko imuninė sistema „susiprotės“. Galima ir medikamentais bandyti viską nuraminti, bet jei jau labai įpyks adenoidai, nieko neliks, kaip tik juos pašalinti. Dėl to jau sprendžia specialistai, nes juk ne duris operacijos metu atidarome, o jas visai pašaliname.“

Emocijos daro įtaką ligoms

Tikriausia nėra darželinuko, kuriam atėjus į lopšelį ar į darželį, nevyktų adaptacija. Vieniems ji užtrunka keletą dienų, kitiems – išsitęsia mėnesiais. Mokslininkai yra ištyrę, kad adaptacija taip pat gali iššaukti ligas. „Jei vaikas jautrus ir sunkiai adaptuojasi darželyje, tai ne tik emocijas savyje, bet ir adenoidais vartus uždarys, kartais ir po tonzilėmis ar obstrukciniais bronchitais slėpsis. Ir kai kurie net kitą galą uždarys – viduriai užkietės ir dar bėdų padaugės. Manote, tabletė tai išspręs? Vargu. Belieka išmokyti mažylį emocijas išlieti“, – sako vaikų gydytoja ir pataria nepulti kaltinti darželio vos susirgus vaikui, tiesiog reikia atidžiau stebėti vaiką ir jo sveikatos bei nuotaikų pokyčius, mat, tai yra itin susiję.

Vieno vaisto nėra

Jei kosulys būna rytais arba naktimis, gali atrodyti, jog bekosėdamas vaikas lyg springsta, krenkščia, jei apveltas liežuvis ir nemalonus kvapas iš burnos rytais – ar tik ne refliuksas (kai skrandžio rūgštis užkyla ir apsilanko kvėpavimo takuose) dalį simptomų lemia. „Retokai matau, kad tai būtų vienintelė kosulio priežastis, todėl vis tenka girdėti, jog laikėsi dietos, prieš miegą nevalgė ir vaistus nuo refliukso gėrė, o kosulys niekur nedingo. Nes dažniausiai refliuksą nulemia infekcinis kosulys (nes slogavo, intensyviai kosėjo), o tada kosulį sukelia refliuksas. Toks užburtas ratas. O jei dar dėl adenoidų pakosėja, ar dėl to, kad išsipūtęs pilvelis dėl sutrikusios žarnyno veiklos, tai įsivaizduojama visa „puokštė“ bėdų“, – sako vaikų gydytoja. Ji pastebi, kuomet kiekvienas  specialistas gydo savą sritį, bėda niekur nedingsta. Dažnai paskutinė stotelė būna – alergologas. Manau, gana galvoti, jog vaikas susideda iš atskirų, viena nuo kitos nepriklausomų detalių. I. Plėštytė-Būtienė primena, kad visas kūnas yra visuma – tad jei viena sritis šlubuoja, sušlubuos ir visas kūnelis. Gydyti minėtus simptomus reikia pamažu, duodant vaikui laiko, vertinant koks simptomas šiandien ryškesnis. Ir jei manote, kad vaiko skubinimas įvairiais sirupais, tabletėmis, antibiotikais ar gydytojų konsultacijomis kuom nors padės, tai toks mąstymas yra klaidingas. Rytoj mažylis nebus sveikesnis. Nes vaistai kitų vaistų poveikį aktyvins, slopins ar neveiks visai. „Nesakau, jog vaistų nereikia, bet turime žinoti, ko tikimės iš vaisto ir ką gydome. Nėra vieno stebuklingo vaisto nuo kosulio“, – sako gydytoja pulmonologė alergologė.

O grįžtant prie refliukso temos, medikė pirmiausia siūlo tėvams žvilgtelti į savo mitybos įpročius: „Atsigręžkite į save. Ar tikrai maitinatės sveikai, ar leidžiate sau netinkamu maistu papiktnaudžiauti, nors žinote, kad netrukus rėmuo grauš? Taip, svarbi genetika. Akivaizdu, norint su refliuksu atsisveikinti, būtina dieta, mitybos režimas ir kitų kosulio priežasčių šalinimas. Tik kadangi vaikų dietologų Lietuvoje tiek mažai, kad su žiburiu reikėtų paieškoti, tai ir posakis „laikykitės antirefliuksinės dietos“ – negydo.“

Kaip silpsta imunitetas?

Gydytoja dažnai iš tėvų girdi klausę, kaip reikėtų „sustiprinti“ mažylių  imunitetą, tad pirmiausia, siūlo pamąstyti, ar iš viso įmanoma, kad imunitetas nusilptų? „Imuninę sistemą sudaro organai ir nesuskaičiuojama galybė smulkių imuninių ląstelių bei cheminių junginių, zujančių mūsų kūnuose.   Ji kaip didžiulis miestas, pilnas mašinų, žmonių, triukšmo, kvapų ir chaoso – tarp pastatų ir pačiuose pastatuose. O jei dar įsivaizduotume, kad miestai nėra uždari, iš jų išvyksta „ląstelės“ ir atvyksta nauji gyventojai… Taip, kaip ir mes esame susieti – vaikai iškvepia virusus, mes įkvepiame (ir atvirkščiai), liesdamiesi, bučiuodami perduodame savo gerąsias bakterijas. O kur dar maistas, vaistai, odą liečiantys rūbai, skalbimo milteliai, patalpų kvapai. Tad, ar įmanoma nusilpninti miestą? Žinoma. Priežasčių tam tikrai daug. Nebus tinkamų statybinių medžiagų (maisto, vitaminų), grius namai ir naujų ląstelių nepastatysime, bus šalta ar per karšta – skųsis žmonės, neturės jėgų. Nepakaks vandens – troškulys kankins, infekcinės ligos plis, visur bus purvina. O jei uždarysime viską, nejudėsime – miestas apmirs, neturės nei noro, nei jėgų kovoti su nusikaltėliais virusais ar bakterijomis (o jų tikrai niekaip neišvengsime)“, – vaizdingą palyginimą pateikia I. Plėštytė-Būtienė. Į klausimą „Ką vaikui duoti, kad sustiprėtų imunitetas?”, ji atsako trumpai – nėra vienos tabletės, kaip nėra realybėje nei supermeno, nei žmogaus voro ar moters katės, kurie bent trumpam neleistų mūsų kūnų miestuose įsigalėti chaosui ir betvarkei. Geriausias vaistas imunitetui yra rūpestis vieni kitais. Tada nereikės nieko stiprinti.

Ar reikia vitaminų?

Vos tik atvėsta orai, vitaminų ir maisto papildų pardavimų daugėja. Tėvai ieško to stebuklingo preparato, galinčio stiprinti imunitetą ar papildyti organizmą vitaminų atsargomis. O ir komercinių preparatų gausa pastaruoju metu stulbinanti, juos jau rekomenduoja ne tik gydytojai, bet ir platintojai, mamos, auklėtojos, kolegos. „Deja, noriu jus nuvilti – geriausių vitaminų ar maisto papildų buteliukuose ir kitose pakuotėse nerasite. Kas geriausia – randama subalansuotoje mityboje ir sveikoje gyvensenoje. Tačiau gyvenant jau įprastą, pilną nerimo, streso ir nežinios gyvenimą, nenuostabu, kad ne tik dienotvarkė, bet ir mūsų organizmai išsiderina. Tuomet ir ateina į pagalbą maisto papildai ar vitaminai. Primenu, maisto papildai ligų neišgydys, jie tik papildys mitybą“, – atvirai sako vaikų gydytoja.

Taigi, kaip pasirinkti tinkamiausius vitaminus vaikui?

1.     Nuspręskite, kokios formos vitaminai vaikui priimtiniausi – lašelių, miltelių, ištirpinamų vandenyje, sirupo, kramtomų tablečių, guminukų ar kapsulių pavidalu.

2.     Išsiaiškinkite, ar vaikui trūksta tik vienos rūšies vitamino, pavyzdžiui, vitamino D, ar yra požymių – bloga nuotaika, sausa oda, lūžinėjantys plaukai, pakraujavimas iš nosies, apetito nebuvimas ar kojų skausmai – kad trūksta įvairių medžiagų.

3.     Atkreipkite dėmesį į etiketes – rekomenduojama rinktis natūralios sudėties bei turinčius ekologiškumo sertifikatus preparatus. Žinoma, sintetiniai vitaminai sunkiau patenka į organizmą.

4.     Nėra geriausių polivitaminų preparatų. Visų sudėtys skirtingos. Tad kiekvienam vaikui reikėtų pritaikyti preparatus pagal poreikį ir amžių. Paskaitykite etiketes ar pasitarkite su gydytoju.

5.     Panagrinėkite vitaminų ir mineralų kiekius, nurodytus ant pakuotės. Atkreipkite dėmesį į nurodytų veikliųjų medžiagų kiekius. Visada palyginkite, kokia yra papildo veikliosios medžiagos referencinė maistinė vertė (RMV). Neišsigąskite, jeigu paros referencinė maistinė vertė siekia kelis šimtus procentų ar yra gana maža. Norint padėti kūnui atkurti kokio nors mikroelemento trūkumą, papildo paros dozės turėtų prasidėti bent nuo 150-300 % RMV.

Tad pagrindinis patarimas – įvertinkite, kokiu tikslu planuojate duoti vitaminus vaikams ir ar tikrai jiems jų reikia. Juk galima ir perdozuoti vitaminų. Kas per daug, tas tikrai nėra sveika…

Kada po ligos į darželį?

Paklausta, kada po ligos mažylis gali pėdinti į darželį, vaikų gydytoja sako, kad vienos formulės čia nėra – kiekvienam vaikui kiekviena liga gali būti skirtinga ir išvardija keletą patarimų:

Pirmiausia, įvertinkite vaiko savijautą. Kaip sunkiai vaikas sirgo, ar liga buvo sekinanti, ar vaikas ilgai karščiavo, nevalgė, vėmė, viduriavo ir t. t. Jei vaiko resursai buvo išnaudoti, kita liga jam bus dar sunkesnė. O ir kiti ligų sukėlėjai prie tokio nuvargusio mažylio greičiau prikibs. Duokite jam laiko atsigauti.

– Jei vaikas silpnas, nevalgo, skauda pilvelį, oda sausa ir liežuvis apveltas, jei po ligos miegas neramus ar nuotaikos vis nėra, vadinasi, dar ne laikas į darželį, nors ir slogos ar kosulio nebėra, ⠀

– Kuo sunkiau vaikas sirgo, tuo daugiau, greičiausiai, jo kūne bus ligos sukėlėjo. Nėra konkrečių rodiklių, kurie rodytų, kad vaikas jau nebeišskiria virusų ar bakterijų, bet nurodoma, kad paprastus „peršalimą“ lemiančius virusus po pirmųjų simptomų pasireiškimo išskiria iki 2 sav., gripo virusą – 5–7 d., enterovirusus (kai vemia, viduriuoja) – iki 2 sav. Dėl bakterinių infekcijų, tai pradėjus gerti antibiotikus, po 1–2 parų jau nebeišskiria vaikas bakterijų, tik sergant sunkesnėmis infekcijomis teks laukti 5–7 d., t. y. kol geriami antibiotikai. Beje, po antibiotikų vaiko mikrobiotos apsauga sutrikusi, tad dar savaitę rekomenduojama pabūti namuose.⠀

– Jei vaiką reikia gydyti – duoti jam medikamentų, atlikti įvairias procedūras, pavyzdžiui, nosies plovimą ar inhaliacijas – vadinasi, į darželį dar anksti. Jei gydote, vadinasi, serga. Jei duodate kažką profilaktikos tikslais, tuomet vėl galima keliauti į darželį;

Vaikų gydytoja sako, kad prieš užduodant klausimą „kada leisti?“, atvirai sau reikėtų atsakyti, ar domiuosi dėl kitų gerovės, kad vaikas gali apkrėsti kitus, ar todėl, kad jį patį kiti apkrės. Reikėtų prisiminti, kad sergantis, visiškai nepasveikęs mažylis – imlesnis kitiems mikrobams. „Jei leidžiate sergantį vaiką į darželį, skaudinate jį patį, o ne kitus. Sergančiam vaikui reikia mamos šilumos ir ramybės. Ir jei jau susirgo, neturėtų jaustis kaltu, kad jūs jam neturite laiko, nes reikia dirbti. Juk tuomet užaugęs jis nenorės turėti laiko ne tik savo vaikams, bet ir jums“, – plačiau mąstyti ragina medikė.

Aromaterapija tinka ne visada

Dažna mama, ypač susižavėjusi natūralumu ir priemonėmis „iš gamtos“, pasitelkia aromaterapiją ligoms gydyti. Čia gydytoja primena, kad reikėtų būti itin budriems, nes informacijos itin mažai, tyrimai neatlikti ir aiškinimai „galima, tik atsargiai“ neturėtų tapti pasiteisinimu, kuomet kalbame apie mažųjų sveikatą. Ką daryti, jei vis dėlto aromaterapija taip masina? Štai keletas vaikų gydytojos pulmonologės alergologės Indrės Plėštytės-Būtienės rekomendacijų:

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mamos pienas kvepia skaniausiai, mamos kūno, rankų kvapas maloniai glosto kūdikio odelę, bet kokia dulkelė patekusi į nosytę ją dirgina, tad tai slogytė išbėga, tai paburksta gleivinė. Pamažu ir tėtį mažylis pradeda užuosti. O lauke kiek kvapų, kiek garsų! Juk viską, ką jaučiame mes, kūdikis, ypač naujagimis, jaučia dešimt kartų stipriau.

-Tad galite įsivaizduoti, kaip jaustųsi mažylis, jei staiga jam nepažįstamas, intensyvus, dirginantis gleivines ir odą eterinių aliejų kvapas pasklistų bei užgožtų mamą ir tėtį. Beje, ne tik eteriniai aliejai, bet ir kiti intensyvūs kvapai namuose, gali ilgam laikui sudirginti mažylį – tai kosės, tai sloguos, gal net ir šiek tiek odą pabers. Todėl eidami lankyti naujagimį, pagalvokite ir apie tai, kad mamai nešdami gėlių, turėtumėte pasirūpinti, kad šios neskleistų stipraus aromato, pati taip pat turėtumėte susilaikyti nuo kvepalų.

– Eterinius aliejus galima naudoti, kai mažylis jau šiek tiek pažinęs pasaulį, paprastai nuo 6 mėn., jei eterinių aliejų koncentracija itin maža, jei patys eteriniai aliejai nėra žalingi ir jei naudosime mišinius, į kurių sudėtį įeina kuo mažiau skirtingų aliejų. Kaip pradėtą primaitinti mažylį pratiname prie maisto duodami po vieną produktą, taip ir su eteriniais aliejais reikia supažindinti pamažu ir nuosekliai.⠀

– Ir tikrai pamąstykime, ar reikia naudoti dezinfekuojamuosius aliejus, jei mažylis švarus ir mama jį saugo. Ar reikia raminti jais, jei geriausia ramybė – mamos glėbyje, ir ar tikrai kosulio sudirginta vaiko gerklytė, slogos – nosytė, bėrimo – odelė, yra pasiruošusi priimti pagalbą iš augalų? Tai jums gali pasakyti tik pats mažylis. Galite jo paklausti vieną kartą eteriniais aliejais – ir atsakymą sužinosite iš jo reakcijos.

Mamos savo kūdikėlius jaučia visu savo kūnu – nuo fizinių pojūčių iki intuicijos. Tad ir spręsti, reikia vaikui aromaterapijos ar ne, turi mama, pasitarusi pati su savimi ir pažvelgusi į kūdikį. Visuomet svarbu saikas, suvokimas ir atsargumas.